Neeilinių parkų, akį džiuginančios architektūros, dieviškų kulinarinių potyrių, tūkstantmečius siekiančios istorijos ir plačiausių Viduržemio jūros paplūdimių pripildyta Valensija žino, kaip pradžiuginti keliautoją. Baltic Outlook žurnalistė Olga Dolina vyksta į miestą pasiklausyti jo istorijų, kupinų džiaugsmo ir gyvenimo skonio.
- Meilės laiškas Valensijai
- Pati kinematografiškiausia vieta
- Begaliniai auksinio smėlio paplūdimiai
- Skonių simfonija
Meilės laiškas Valensijai
Valensija puikiai tinka atostogoms paplūdimyje ir savaitgalio pabėgimui. Pradėsiu nuo pastarojo. Stengdamasi nepraleisti nė minutės, anksti ryte einu per senamiestį į pietus iki garsiojo Ruzafos rajono. Šis ramus, bet šurmuliuojantis rajonas išsiskiria daugiakultūre atmosfera, susijusia su pasauline gastronomija, šiuolaikinio meno galerijomis ir kūrybinėmis dirbtuvėmis spalvinguose namuose. Tačiau mieguistą sekmadienio rytą man pavyksta pamatyti tik keistus fasadus.
Kai vaikštau po naują miestą, turiu įprotį ieškoti tobulo kampelio, kuriame galėčiau gyventi, jei būčiau vietinė. Ruzafoje mano pasirinkimas būtų tamsiai mėlynas namas su medinėmis durimis ir skurdžiais balkonais, apaugusiais žolelėmis ir dviračiais, kabančiais virš puošnių turėklų. Taip, tai gali būti mano vieta…
„Ar kada nors svarstėte tapti emigrante?“ – klausia Maria, kelionės dviračiais, prie kurios nusprendžiu prisijungti, gidė. Maria yra iš Graikijos ir mažiau nei prieš metus persikėlė į Valensiją studijuoti kelionių gido specialybės magistrantūroje. Tarp dviejų Ispanijos grandų Madrido ir Barselonos ji pasirinko trečiąjį – Valensiją. Mažiau turistų lankomas, šiek tiek mažesnis, pigesnis, turtingas istorijos, gražus pasivaikščiojimams, o dar ir jūra šalia.
„Man tai tobulas miesto dydis“, – sako Maria. „Visuomet prisiminsiu tą akimirką, kai klaidžiojau, beveik praradusi laiko pojūtį ir atsidūriau aikštėje prie katedros. Skambėjo gyva muzika, ir aš jaučiausi kaip filme. Pasivaikščiojimas po senamiestį visada nuves į mažas, paslėptas vietas ir taip leis atrasti Valensijos esmę.
„Kita vertus, kai pirmą kartą nuėjau į paplūdimį, jis mane pribloškė savo platumu“, – tęsia Marija. „Jaučiausi kaip Majamyje. Čia kiekvienas gali rasti ką nors malonaus: tiesiog atsipalaiduoti, važinėti dviračiu, sportuoti ar išsinuomoti katamaraną.“ Neatsitiktinai Valensija nuolat patenka į emigrantų „geriausių miestų gyventi“ sąrašus.
Pati kinematografiškiausia vieta
Važiavimas dviračiu gali tikrai sukelti priklausomybę, ypač tokiame lygiame mieste kaip Valensija, kuris yra pritaikytas šiam pomėgiui. Miesto 160 kilometrų dviračių takų – ne juokai. Be to, sekmadienis, o mieste beveik nėra automobilių, todėl jaučiuosi saugiai ir patogiai. Miesto matymas dviračiu, o ne pėsčiomis, suteikia visiškai kitokią patirtį. Dienos pabaigoje išdidžiai jaučiuosi beveik kaip vietinė. Mano vaizdinė biblioteka taip pat prisipildo įvairių judančių vaizdų: miesto detalių, peizažų, pastatų, kvartalų ir įvairiausių žmonių.
Photo on Instagram
Turijos sodai – vienas didžiausių parkų Ispanijoje ir tikrai unikalus žmogaus sukurtas miesto kraštovaizdis. Jie man palieka vieną stipriausių įspūdžių. Įsivaizduokite Senos upę Paryžiuje arba Tibrą Romoje ir kaip tai atrodytų siurrealistiškai, jei staiga dingtų visas vanduo, o upės dugnas prasiskverbtų nuo medžių ir vejų. Valensijoje šis vaizdas virto realybe.
Turia soduose rasite viską nuo vaikų žaidimų, sporto aikštelių, futbolo aikščių ir golfo aikštynų iki jogos ir tapybos užsiėmimų po atviru dangumi bei šokių grupių, repetuojančių po tiltų šešėliais. Vietiniai gyventojai, emigrantai, turistai – tai tikras atradimas kiekvienam. Kai važiuoju, jaunuoliai pramogauja viduramžių riterių žaidimuose, o vyresnieji žaidžia šachmatais. Tačiau atrodo, kad įvairaus amžiaus valensijiečių mėgstamiausias dalykas yra gimtadienių vakarėliai parke.
Drąsiai įsikūręs ant Turia sodų kranto, Menų ir mokslo miestas yra tarsi miestas mieste. Jis buvo pastatytas buvusios pramoninės teritorijos vietoje, o keli kaminai iš senųjų gamyklų dar matomi ir dabar. Menų ir mokslų miestas – laisvalaikio ir kultūros kompleksas, suformuotas futuristinėmis ir organiškomis avangardinės architektūros linijomis, yra Valensijoje gimusio architekto Santiago Calatravos svajonių vizija. Šis įspūdingas kompleksas iš karto tapo nauju Valensijos prekės ženklu ir į ateitį žvelgiančio, į žmogų orientuoto miesto simboliu.
Menų ir mokslo miestui pastatyti prireikė beveik dviejų dešimtmečių. „Hemisfèric“ – kitaip vadinamas „Akis“ (The Eye) pirmą kartą buvo atidarytas 1998 m. Jame veikia IMAX teatras, pristatomi vieni geriausių mokomųjų dokumentinių filmų. Paskutiniame pastate, kuris buvo atidarytas 2009 m., yra renginių salė „Àgora“. Oceanogràfic – vienintelis pastatas komplekse, kurį suprojektavo Félix Candela – yra didžiausias okeanografinis akvariumas Europoje. Jo įkūrimui buvo išleista milijonai eurų, o galutinė suma kelis kartus viršijo planuotas išlaidas, tačiau visa tai buvo verta. Pastatus supa negilūs mėlyni baseinai palei Turia upę. Čia galima išsinuomoti baidares, vandens dviračius ir mažus laivelius. Menų ir mokslų miestas – turbūt tai pati kinematografiškiausia vieta visoje šalyje, kuri buvo rodoma daugelyje filmų.
Photo on Instagram
Begaliniai auksinio smėlio paplūdimiai
Valensija didžiuojasi beveik 20 kilometrų ilgio auksinio smėlio paplūdimiais vos per kelis žingsnius nuo miesto centro. Malvarrosa, Cabanyal, Platja de Les Arenes ir Patacona paplūdimiai yra sujungti Passeig Marítim (keturių kilometrų ilgio palmėmis apsodinta promenada) ir dviračių taku. Bėgikų ir lėto pasivaikščiojimo mėgėjų pamiltoje promenadoje taip pat yra daugybė naktinio gyvenimo, pasilinksminimo vietų, restoranų, žaidimų aikštelių ir kitų įdomybių. Šį rajoną mėgsta vietinės šeimos, mėgstančios pietauti atvirame ore.
Photo on Instagram
Senajame žvejų kvartale esantis Cabanyal paplūdimys – tai 200 metrų pločio smėlio juosta, kurioje vietos užtenks visiems. Malvarrosa yra banglenčių, SUP, baidarių ir net nardymo taškas. Paslėptas Valensijos paplūdimių perlas yra Port Saplaya – jo kaimas atrodo kaip miniatiūrinė Venecija, pilna ryškiaspalvių namų ir mažų laivelių kanaluose. Iš Malvarrosa jį pasiekti trunka mažiau nei valandą.
Nuošalesni paplūdimiai yra tolėliau. Paplūdimiai, besiribojantys su Albuferos gamtos parku – Pinedo, El Saler, La Devesa ir La Garrofera – yra tikri gamtos perlai. Atvykę čia mėgausitės tikra laukine gamta.
Mano pasivažinėjimas dviračiu baigiasi vėlų vakarą. Maloniai pavargusi, vaikštinėju siauromis senamiesčio gatvelėmis ir aptinku savotiškas smulkmenas, tokias kaip miniatiūrinis katės namelis ir siauriausias namas Europoje. La Estrecha yra įspraustas tarp atmosferinių pastatų Plaza Lope de Vega aikštėje – dulkėtai raudonu atspalviu nudažytas penkių aukštų namas yra vos 107 centimetrų pločio.
Skonių simfonija
Paskutinę savo dieną Valensijoje nuo saulės slepiuosi botanikos sodo ir romantiško, neoklasicistinio Monforte sodo šešėliuose. Vakare manęs laukia geriausia dienos dalis – važiavimas į Albuferos gamtos parką. Jame yra keli pėsčiųjų maršrutai, leidžiantys atrasti florą ir saugomas paukščių erdves. Be Albuferos Valensijos ir jos kulinarinės kultūros istorija nebūtų baigta.
Albuferos lagūna yra 12 kilometrų į pietus nuo miesto centro. Anksčiau tai buvo sūraus vandens telkinys, tačiau XVII amžiuje praradęs ryšį su jūra, tapo didžiausiu gėlo vandens ežeru Ispanijoje. Dabar šį lobį nuo jūros vėjų saugo plona smėlio kopų linija ir kvapnūs pušynai. Unikali Albuferos aplinka pritaikyta medžioklei, žvejybai, ryžių auginimui.
Ryžiai Valensijoje pradėti auginti maurų laikais, maždaug 10 amžiuje. Laukai seklūs ir šiek tiek sūrūs – puikiai tinka ryžių pasėliams. Čia auginamos trys ryžių rūšys: Bomba, Senia ir Bahía. Ilgą laiką Valensija buvo pagrindinė ryžių gamintoja Ispanijoje ir pirmasis regionas, kuriame ryžiai buvo auginami pramoniniu mastu.
Vos tik išlipu iš autobuso El Palmare, kaimiškas žavesys ir ramybė paliečia mano širdies gelmes. Iki septintojo dešimtmečio šis žvejų kaimas buvo pasiekiamas tik valtimi. Kai tik buvo pastatyti tiltai, suklestėjo restoranai ir pasiplaukiojimo laivais paslaugos. Prieš internetinę erą kaimas buvo paprasta gastronominė valensijiečių slėptuvė. Dabar tai yra turistų traukos centras. Tačiau dienai pasibaigus, laimei, nejaučiu jokių judrios Disneilendą primenančios atrakcijos ženklų. Aplink tik intravertiška, bukoliška aura ir gamta.
Teigiama, kad Paella gimė El Palmare. Šis kaimas, apsuptas ryžių laukų ir nedidelių ūkių, auginančių daržoves vietiniams restoranams, yra viena geriausių vietų autentiškam paelijos potyriui. Kitas tipiškas patiekalas čia yra ungurių ir bulvių troškinys, žinomas kaip all i pebre. Vakaro kvapai, kurie užpildo kaimą, negali būti apibūdinti žodžiais. Jaučiuosi taip, lyg galva plaukia dūminiame debesyje, kuriame deganti malka, žolelės, druska, sultinys ir ką tik troškinta žuvis susijungia į gryną skonių simfoniją. Tačiau šią stebuklingą vietą privalau palikti, nes saulėlydis manęs tikrai nelauks.
Photo on Instagram
Pasirinkimas apsilankyti El Palmare vakare ir tradiciškai plaukti laiveliu per lagūną buvo geriausias sprendimas atsisveikinimo vakarui Valensijoje. Įlipame į laivą ir čiuožiame per aukštas ošiančias nendres, kad pamatytume baltas barracas – trikampio formos ūkininkų namus. Praskrieję nendres pasiekiame lagūnos „pirmąją eilę“ ir saulėlydis priklauso mums.
Mūsų jaunas laivo kapitonas, tęsiantis tėčio ir senelio darbą, sako, kad nei vienas saulėlydis čia nėra toks pat. Tą vakarą mano saulėlydis buvo iš persikiškai oranžinių potėpių, kurie ramiai atsispindėjo purpuriniuose ir žaliuose vandens atspalviuose. Peizažas mieguistas. Naktis gamtai ir miestui atneš pelnytą poilsį. Kitą rytą Valensija ir toliau stebins lankytojus naujomis istorijomis, kupinomis džiaugsmo ir gyvenimo skonio.
Daugiau apie Valensiją skaitykite žurnale Baltic Outlook.