Kiekvienas širdyje turime savo Paryžių, paženklintą pirmųjų įspūdžių, prisiminimų ir sentimentų galia. Baltic Outlook vyriausioji redaktorė Ilze Pole dalijasi atvirukais iš neseniai vykusios kelionės į visų laikų romantikos miestą ir keliais prancūziško gyvenimo meno pavyzdžiais.
Niekur nebuvau tiek daug kartų, kaip Paryžiuje – nes užrašas „Aš myliu Paryžių“ ant nuskurusių senų marškinėlių, kavos puodelių ir beisbolo kepurėlių man reiškia daug daugiau nei tik praeinantį susidomėjimą, kurį netrukus pakeistų kitas užrašas, pavyzdžiui, „Aš myliu Londoną“.
Aš tikrai visa širdimi myliu Paryžių.
Photo on Pixabay
Kai negalėjau rašyti, išvykau į Paryžių, užsidariau viešbučio kambaryje ir rašiau.
Kai negalėjau liūdėti, išskridau eiti mylių mylias palei Seną ir pagaliau leidau sau tai padaryti.
Pagal slaptą atsitiktinumo teoriją prieš kelerius metus vieną pavasario rytą net atsidūriau ant sofos Mademoiselle Chanel bute, adresu 31 Rue Cambon.
Photo on Instagram
Taip pat tyrinėju Didžiosios Paryžiaus mečetės sodus, kurie yra vieni gražiausių mano matytų sodų ir kur sužinojau, kad žodis „rojus“ yra kilęs iš senosios persų kalbos žodžio, reiškiančio uždarą sodą. Uždaras grožis, kurį ten radau, užgniaužė kvapą.
Vyninių kultūra
Pasakoju savo istoriją apie Paryžių Markui Williamsonui, Willi’s Wine Bar vyninės, esančios Rue des Petits-Champs gatvėje, savininkui. Mano draugas pasiūlė apsilankyti šioje legendinėje vyninėje, kuri buvo atidaryta prieš 40 metų ir netrukus tapo sensacija, nes vyninės koncepcija Paryžiuje tuo metu dar buvo negirdėta.
Willi’s Wine Bar pasipuošusi originaliais plakatais, kurie tarnauja kaip odė vynui ir art de vivre. Tai vadinama „butelio menu“, o kasmet sukuriami vis nauji leidimai.
Šią vėlyvą popietę viduje šiek tiek blanku, o lauke girdžiu gidą, aiškinantį, kad tai labai populiari anglakalbių emigrantų susitikimų vieta Paryžiuje. „Ir paryžiečių taip pat!“ – šaukia jam padavėja Manon.
Photo on Facebook
Valgymas lauke visada buvo svarbi Paryžiaus gyvenimo dalis. „Žemyne – ir nesvarbu, ar tai ispanai, italai, prancūzai – egzistuoja meilė būti šalia kitų žmonių“, – savo pastebėjimais dalijasi Markas.
„Prancūzai labai mėgsta savo vietas; jie beveik priima jas kaip antrus savo namus. Jie kviečiasi čia savo draugus, artimuosius dažniau nei į savo tikruosius namus“.
Photo on Instagram
Markas pasakoja apie turgus, į kuriuos mėgsta eiti savaitgaliais – į Marché Bastille ir Marché Raspail.
Pasidalinome įspūdžiais apie muziejus Paryžiuje, o kai užsiminiau, kad planuoju apsilankyti Hôtel de la Marine, jis sušunka: „Ar įsivaizduojate, jis yra visai šalia manęs, bet aš ten dar nebuvau! Bet aš girdėjau, kad po renovacijos jis atrodo fantastiškai! Très magnifique!“
Ikoniškas paveldas
Photo on Instagram
Po kelių dienų vėl esu Concorde aikštėje, stoviu priešais pastatą, kuris buvo uždarytas visuomenei daugiau nei 200 metų.
Hôtel de la Marine buvo karinis pastatas, kuriame buvo visi Prancūzijos karinio jūrų laivyno biurai iki 2015 m., kai jis perėjo į Centre des Monuments Nationaux – istorinius Prancūzijos pastatus ir vietas valdančios vyriausybinės institucijos rankas.
Po ketverius metus trukusių restauravimo darbų, kainavusių 130 milijonų eurų, muziejus duris atvėrė pernai birželį.
Photo on Instagram
Daugiau pasidomėjusi apie šį istorinį muziejų, sužinojau, kad Hôtel de la Marine apibūdinamas kaip Paryžiaus Versalis. Ir tai tiesa. Vietos prabanga ir puošnumas gniaužia kvapą, taip pat atkreipia dėmesį į restauratorių meistriškumo lygį.
Hôtel de la Marine užmezgė partnerystę su Al Thani kolekcijos fondu (Al Thani Collection Foundation), kuris kas šešis mėnesius pristato naują parodą. Al Thani kolekcijoje yra išskirtinis meno kūrinių asortimentas nuo senovės laikų iki šių dienų.
Svarbiausias kolekcijos objektas yra nuostabūs senovinio meno kūriniai, kuriais reguliariai dalijamasi su kitais muziejais, tokiais kaip Britų muziejus Londone, Metropoliteno meno muziejus Niujorke, Valstybinis Egipto meno muziejus Miunchene ir Viktorijos bei Alberto muziejus Londone.
Photo on Instagram
Bet tai dar ne viskas. Nuo kitų metų pavasario Hôtel de la Marine muziejuje galėsite išsinuomoti darbo vietą su vaizdu į Eifelio bokštą, pastate taip pat bus rengiami maisto gaminimo kursai, skirti prancūzų gastronomijai.
Mėgavimasis meno pasauliu
Photo on Facebook
Kartu su Louvre ir Pomidou centru, buvęs prekių biržos pastatas Bourse de Commerce Paryžiuje yra naujai pertvarkyto Les Halles rajono dalis.
Nors pastatas egzistavo ir anksčiau, 1854 m. jame buvo įkurtas Syndicat Général de la Bourse de Commerce de Paris, siekiant palengvinti prekybą kviečiais, miltais, aliejumi, cukrumi, alkoholiniais gėrimais ir guma. Prekyba tęsėsi po Antrojo pasaulinio karo iki pat 1998 m., kai ateities sandorių rinkų kompiuterizavimas sustabdė tiesioginę prekybą.
Photo on Instagram
Likus vos kelioms savaitėms iki Hôtel de la Marine atidarymo, François Pinault (vienas iš svarbiausių mūsų laikų šiuolaikinio meno kolekcininkų) atidarė savo trečiąjį muziejų Bourse de Commerce po ketverius metus trukusių restauravimo darbų, kurie pavertė pastatą šiuolaikinio meno parodų erdve.
Japonijos architekto Tadao Ando suprojektuotas restauravimas ir rekonstrukcija kainavo 195 mln.
Kaip interviu sakė Ando, jo darbas buvo „paversti šį pastatą šiuolaikinio meno muziejumi, neliečiant statinio, kuris priskiriamas istoriniam paminklui“.
Tuo tikslu jis į centrinę rotondą įmontavo devynių metrų aukščio trisdešimties metrų skersmens betoninį cilindrą. Apvalus dizainas sukuria erdvės simetriją, o cilindro viduje yra pagrindinė parodų salė ir auditorija apatiniame aukšte.
Photo on Instagram
Galerijos aplink centrinę Bourse de Commerce rotondą taip pat užpildytos meno kūriniais, o ten, 3 galerijoje, randu Dominique’o Gonzalez-Foersterio kūrinį pavadinimu OPERA (QM.15). Stoju į eilę ir perskaitau pranešimą apie darbą: „Kambarys yra visiškoje tamsoje. Neleidžiama naudotis išmaniaisiais telefonais ir fotoaparatais.“
Kai ateina laikas, keli iš mūsų yra nuvedami į tamsią erdvę, kur tolumoje matau hologramą, kurioje Maria Callas atlieka arijas iš Verdi „Traviatos“, Cherubini „Medėjos“ ir Ponchielli „La Džokonda“.
Pasirodo archetipinė Callas figūra, išnyranti iš tamsos ir vėl joje ištirpstanti. Diva vilki raudoną suknelę, kurią pasipuošė paskutiniam pasirodymui maždaug dešimt metų prieš mirtį. Įspūdis labai emocingas, net persekiojantis.
Photo on Instagram
Vėliau kertu Seną ir einu į Musée Delacroix Rue de Furstemberg gatvėje. Niekada nebuvau didelė Eugeno Delacroix, prancūzų romantizmo tapybos mokyklos lyderio, gerbėja, bet visada žavėjausi jo spalvų pojūčiu ir aiškiais potėpiais. Vienas garsiausių jo paveikslų yra Liberty Leading the People, kuris, praėjus keleriems metams po jo užbaigimo 1830 m., ilgai buvo neviešinamas, nes kai kurie pareigūnai manė, kad jame šlovinama laisvė yra pernelyg kurstoma.
Tačiau tikroji priežastis, dėl kurios atėjau čia, yra ne tam, kad žiūrėčiau į Delacroix paveikslus. Išties atėjau apžiūrėti sodo už pastato, kuriame menininkas turėjo butą.
Photo on Instagram
Rožės ką tik baigė žydėti, randu kelis žmones, sėdinčius ant suoliukų ir piešiančius. Ten yra stalas su knygomis ir pieštukais, o septynerių metų mergaitė tempiasi mokytoją už prijuostės, norėdama parodyti jam savo piešinį.
Tokia rami šeštadienio popietė. Ir pati nejučia pasiimu popieriaus lapą ir kelis pieštukus. Nepiešiau daug metų ir man tai labai patinka.
Daugiau apie Paryžių skaitykite žurnale Baltic Outlook.