Madridas gali būti tik kelionė po muziejus, visą dieną trunkanti ispaniškų užkandžių (tapas) ir vyno patirtis arba istorijos entuziasto svajonė. Tai gali būti net piligriminė kelionė, nesibaigiantis vakarėlis arba tokia, kokią jūs patys susikursite. Todėl, kad Madridas turi tą retą miesto, atitinkančio visų poreikius, savybę. „Baltic Outlook“ žurnalistė Nadīna Elekse mano, kad apie Madridą galima pasakyti daug įvairių dalykų, bet visų pirma – tai tiesiog šaunus miestas.
Maisto fiesta
Jau sutemus pasiekiau savo nakvynę miesto centre ir nusprendžiau išeiti pasivaikščioti. Mano viešbutis yra labai arti šurmuliuojančios Gran Vía gatvės, bet vietoj jos nueinu į Mercado San Miguel – vieną geriausių maisto turgų Europoje ir ispaniškų užkandžių rojų. Tai auksinė valanda, o saulėlydžio pabaiga taip puikiai tinka Madridui. Taip pat jaučiasi ramybė lyg prieš audrą – tai akimirka tarp darbo dienos pabaigos ir prieš pat vakarienę. Netgi Plaza Mayor – viešoji aikštė Madrido centre visa tyli ir tuščia.
Ispanijoje vakarai visada ilgi ir niekada nevėlu vakarieniauti, išgerti ar suvalgyti šokoladinių čiurų. Šį vakarą mano vakarienė užsakyta 21:30 val. ir tai bus 18 patiekalų vakarienė DSTAgE restorane. Nors Ispanijos kultūra, istorija ir architektūra yra žinomi visame pasaulyje, turiu prisipažinti, kad Madrido didžiulė ir vaizduotės kupina maisto sritis pakėlė šios mano kelionės kartelę į visiškai naują lygį. Ispanijos virtuvė garsėja tuo, kad dėmesio centre yra švieži, aukštos kokybės ingredientai. Be pasaulinės įtakos, naujos tendencijos ir „Michelin“ žvaigždute įvertintų šefų eksperimentai žada naują šios klasikos posūkį.
Pavyzdžiui, DSTAgE japonų įtaka neabejotinai jaučiama ruošiant jūros gėrybes, o meniu yra keletas labai ryškių meksikietiškų patiekalų, taip pat keletas klasikinių ispaniškų patiekalų. Spektaklio žvaigždė – baskų chorizo – klasikinė kiaulienos dešra, kuri itin populiari ispanų ir meksikiečių virtuvėse bei mėsos mėgėjų maisto fantazijose. Po šio patiekalo, kai apsikeitėme tokiomis frazėmis kaip „Niekas neprilygsta gerai chorizo“, padavėjas prieina prie mūsų staliuko ir matomai šypsosi per veidą dengiančią kaukę: „Ar žinote, kad iš tiesų jūs nevalgėte mėsos?“ Tai geras triukas, ir jis tai žino. Šefas Diego Guerrero neabejotinai turi savo keletą aukštos klasės veganiškų staigmenų.
Kiti originalūs DSTAgE ingredientai yra juodieji česnakai su mielėmis ir actu, svogūnais ir bananais bei desertas iš bulvių, triufelių ir medaus. Vyno derinimas yra labai dosnus ir pastebėjome, svečiai prie kitų staliukų vis tampa gyvesni ir garsesni. Kažkur apie 14-tą patiekalą pradedame jau šiek tiek pasisotinę ir užtrunkame daugiau laiko, kad pereitume prie kito mums ruošiamo patiekalo. Prie mūsų prieina viena darbuotoja su širdgėla veide klausia: „Jums nepatinka?“ Nuraminame, kad viskas puiku, tiesiog nesame įpratę vidurnaktį vakarienei valgyti 18 patiekalų! Atrodo, kad tai ją nuramina. Mūsų vakarienė baigiasi apie pirmą valandą nakties, tad pirmą naktį Madride atšventėme su trenksmu.
Šaunūs muziejai ir parkai
„Atakos planas“ – taip vadinu savo kitos dienos apsilankymą Prado – didžiausiame ir garsiausiame Madrido muziejuje. Į patirtį lankant muziejus, aš žiūriu rimtai. Nors istoriniai muziejai pasakoja apie tikrus įvykius, suformavusius tautą, meno muziejai turi unikalų būdą parodyti ten gyvenančių žmonių dvasią. Nors kai kurie meno judėjimai, tokie kaip romantizmas ar impresionizmas, apėmė meną visame pasaulyje, menininkai šias tendencijas interpretuoja subtiliais skirtumais. Galima daug pasakyti apie vietą, kurios paveiksluose dominuoja atitinkamos spalvos, motyvai, temos.
Apsilankymo meno muziejuje patirtis mano mintyse brendo jau porą mėnesių ir, kai visi meno kūriniai susiliejo į bendrą vaizdą, supratau, kad beveik visada menas yra apie spalvas. Prisimenu, kaip lankiausi Nacionaliniame meno muziejuje Meksiko mieste ir buvau labai nustebusi, kad meno kūriniuose yra tiek daug geltonos spalvos; Latvijos nacionalinis dailės muziejus Rygoje, savo ruožtu, pilnas žalumos ir pilkumo; o pastelės ryškiausiai spindi Paryžiaus muziejuose. Tačiau Prado beveik kiekviename paveiksle yra labai gilios, intensyvios raudonos spalvos, kažkas tarp raudonojo vyno ir raudonmedžio. Žinojau, kad „Prado“ bus esminis elementas atskleidžiant Madrido gamtą.
Muziejų įkūrė Ispanijos karalius Ferdinandas VII ir 1819 m. jis atvėrė duris visuomenei, tapdamas pirmuoju meno muziejumi Ispanijoje ir vienu iš pirmųjų viešųjų muziejų Europoje. Prado karūnos brangakmenis yra daugybė Velázquezo, Goya ir Rubenso meno kūrinių. Muziejuje taip pat yra didžiausia Gojos popierinių darbų kolekcija ir reikšmingi Hieronymus Bosch darbai, kurie visada pritraukia daug žmonių ir sulaukia susidomėjimo.
Kaip ir Prado, Buen Retiro parkas taip pat yra viena populiariausių lankytinų vietų Madride. Parke yra Palacio de Cristal (Stikliniai rūmai) ir šalia esanti parodų salė Palacio de Velázquez. Abu šie statiniai buvo pastatyti kaip ekspozicijų vietos XIX amžiuje ir pasižymi ta nepaneigiama, paslaptinga nostalgija, randama tik to laikmečio pastatuose, nuotraukose ir literatūroje. Šiandien abu yra po Reina Sofia muziejaus (Museo Nacional Centro de Arte Reina Sofia) sparnu, juose vyksta šiuolaikinio meno parodos ir veikia įvairios instaliacijos. Šios mažesnės erdvės gali būti vartai į pagrindinį Reina Sofia pastatą, tačiau niekas tikrai negali paruošti jūsų tokiai masinei meno patirčiai.
Reina Sofia muziejus yra įsikūręs buvusioje ligoninėje, kurią išduoda daugybė koridorių ir šoninių kambarių, bet tuo pačiu sukuriama žavi ir keista analogija tarp šiuolaikinio meno ir žmogaus proto su visais jo pakilimais ir nuosmukiais. Negaliu neįsivaizduoti šio muziejaus kaip vaizduotės labirinto, kuriame kūrybiškumas ir genialumas atstovaujami greta tamsių, persekiojančių, ligotų proto sferų.
Norėdami įkvėpti gryno oro, grįždami į miesto centrą, užsukite į Atocha geležinkelio stotį. Netikėta, tačiau čia tarp greitųjų traukinių ir skubančių keliautojų savo vietą rado 7000 augalų – net 400 skirtingų rūšių iš Amerikos, Azijos ir Australijos. Vis dėlto, kai pagalvoji, atrodo visai pagrįsta – kodėl gi traukinių stotyje neįrengus botanikos sodo?
Pabėgimas nuo miesto centro šurmulio
Didesnėje Madrido apskrityje yra keli mažesni miestai, kuriuos labai lengva aplankyti. Pavyzdžiui, vykstame į Segovijos miestą, įtrauktą į Pasaulio paveldo miestų sąrašą, norėdami pamatyti garsųjį jo akveduką ir Segovijos Alkazarą (tvirtovę).
Segovijos akvedukas yra unikalus dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, jis eina tiesiai per miestą, kas nebuvo labai įprasta romėnų laikais ir nėra įprasta dabar, ypač žinant tai, kad daugybė senųjų romėnų akvedukų buvo išardyti. Antra, didžiuliai granito blokeliai sujungiami nenaudojant skiedinio ar spaustuvų ir laikomi kartu tik balansuojančių jėgų dėka. Šio milžiniško žmogaus išradingumo šedevro, pastatyto prieš tūkstantmečius, šešėlyje yra miesto aikštė, turizmo biuras, nedidelės kavinės, parduotuvės ir restoranai.
Savaitgalio rytą apie 10 valandą Segovija vis dar miega, o gal tik atsigauna po vėlyvos ispaniškos vakarienės. Tai suteikia man netrukdomos erdvės ir laiko pasivaikščioti po miestą ir pagrindinę aikštę bei geriau pažvelgti į vėlyvojo gotikos stiliaus Segovijos katedrą, kuri pabrėžia šviesų akmenį, naudotą jos statybai. Čia iš karto pajuntu oro ir temperatūros pokyčius; didesnis aukštis ir kalnų oras yra vėsus, gaivus ir primenantis man, kad oro prognozę reikia pasitikrinti ryte iš anksto.
Kitoje miesto pusėje esanti Segovijos tvirtovė iš pradžių buvo pastatyta kaip arabų fortas, vėliau naudojama kaip rūmai, dar vėliau paversta kalėjimu, o galiausiai ji tapo karo akademija. Dabar ji veikia kaip karo muziejus. Sklinda gandai, kad ši struktūra įkvėpė Piktosios karalienės pilį Volto Disnėjaus filme „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Sunku pasakyti, ar tai tik miesto legenda ar tikrovė, tačiau pilis išties labai primena princesių istorijas. Tik keli turistai taip anksti važiavo traukiniais, todėl esame vieni pirmųjų, kurie kavinėje prie rūmų užsisako kavos ir čiurų bei karšto šokolado. Iš čia atsiveria nuostabūs pilies ir miesto vaizdai raibuliuojančiame kalnų rūke.
Kitas ankstyvo ryto traukinys nuveža mus į Toledą – miestą į pietus nuo Madrido. Tai pažadėtoji žemė istorijos mėgėjams. UNESCO visą miestą paskelbė Pasaulio paveldo objektu ir jame yra vienas įspūdingiausių karo istorijos muziejų visoje Ispanijoje – El Greco muziejus, taip pat keletas nuostabių katedrų ir vienuolynų. Toledas yra miestas, kuriame taikiai kartu gyveno krikščionys, žydai ir musulmonai, tad ir šiandien dar čia atstovaujamos visos trys religijos. Miestas taip pat garsėja Manchego sūriu ir marcipanu. Nors kelios vietos teigia, kad marcipanas yra jų pačių kūrinys (tolede ir Sicilijoje paplitusi istorija apie vienuoles, maišančias migdolus su cukrumi, nes nebuvo kviečių duonai), mazapán de Toledo turi saugomos geografinės nuorodos statusą. Kaip ir konjakas, armanjakas ir šampanas, kurie gali būti ženklinami tik tuo atveju, jei yra iš nurodyto regiono.
Skirtingai nei Segovija, Toledas keliasi anksti. Miestas šurmuliuoja, marcipanų kepyklėlės ūžia, o kelionių gidai rūpestingai buria savo grupes į istorines vietas. Nors čia yra daugybė istorinės architektūros paminklų, katedrų ir muziejų, vienas dalykas, kurio negalite praleisti Tolede, yra nedidelė parduotuvėlė, vadinama Museo del Queso Manchego, arba Manchego sūrio muziejus. Čia galite įsigyti vietinio sūrio, vyno, kepinių, uogienių ir marmeladų, saldumynų ir vietinio alaus, taip pat apžiūrėti nedidelę parodą, supažindinsiančią lankytojus su Manchego sūrio istorija ir gamyba. Iš Museo del Queso Manchego ir Toledo išvykstu su indeliu pipirų džemo, kurį prisiekiu, kad išmoksiu gaminti pati.
Daugiau apie Madridą skaitykite „Baltic Outlook“ žurnale.