Kaip saulėčiausia Europos sala, Kipras idealiai tinka atostogoms ištisus metus. „Baltic Outlook“ žurnalistė Olga Dolina išvyko į šią žavingą Viduržemio jūros salą susipažinti su jos autentiškumu, senomis tradicijomis, aplankyti gražius paplūdimius ir pasisveikinti net rožiniais flamingais.
Žydrų Viduržemio jūros vandenų apsuptas Kipras išliko stiprus galingų imperijų, religijų ir kultūrų kryžkelėje. Trečioji pagal dydį sala regione, tai šalis, kuri per savo eklektišką ir turtingą istoriją įsisavino graikų, romėnų, bizantiečių, osmanų, venecijiečių ir britų kultūros elementus, tačiau išliko kosmopolitiška ir pasirengusi priimti naują daugiakultūrį pasaulį. Iš kitos pusės Kipras stengiasi išlikti prie savo šaknų ir pasiruošęs pasidalinti savo autentiškumu bei žavesiu su kiekvienu ją pasiekusiu piligrimu. Senovinių lobių, viduramžių pilių, stačiatikių vienuolynų, nuošalių kaimelių kalnuose ir vešlių gamtos stebuklų, įskaitant žavingus paplūdimius, turtingas Kipras nuteikia romantiškai ir lengvai, kad ir kur jame bekeliautumėte.
Pavasaris tvyro ore
Pirmą įspūdį apie žaliąją pakrantę susidarau pro lėktuvo langą. Kaip vėliau išsiaiškinau, tai daugelio vietinių mėgstamiausias metų laikas dėl vešlios augmenijos, nes kitu metų laiku Kipras yra sausas ir gamta nusidažo gelsva šiaudų spalva. Mano kelionė – sausio mėnesį, kai gamta gali žaisti bet kokia korta – nuo tobulos ir saulėtos 19°C šilumos iki atšiauraus vėjo ir lietaus, kuriuos patiriu pačiame kelionės įkarštyje. Kipras iš tiesų yra ištisus metus atostogautojus kviečianti sala. Ne sezono metu keliaujant po Viduržemio jūros regionus, dažnai tvyro meditacinė ne sezono nuotaika, kai daugelyje paplūdimių gali matyti sulankstytus gultus, viskas nurimę ir laukia sugrįžtančių poilsiautojų. Kita vertus, tai geriausias laikas ramiai susipažinti su salos charakteriu ir čia gyvenančiais žmonėmis.
Kai atvykstu į Larnaką iš karto mane „pagauna“ gaivus, lengvas, citrusiškai saldus oras, kurį giliai įkvėpiu. Tai mandarinų, klementinų ir citrinų sezonas. Medžiai auga šiek tiek chaotiškai tarp baltų gyvenamųjų namų ir prekybos zonų. Dauguma vaisių lieka nepaliesti medžių viršūnėse, o pernokę nukrenta ant žemės.
Po kelių dienų, kai prisijungiu prie vyno turo, kurį veda žavi moteris Helena, daugiausiai skirianti dėmesio mažoms kaimiškoms ekskursijoms ir mielai besidalinanti savo gimtosios šalies istorijomis, pajaučiu dar vieną magišką šios salos pusę. Kelias link Kipro vynų veda per atvirukus primenančius kaimelius ir vaizdingas pušimis bei kiparisais apaugusias Troodo kalnų papėdes, kurias vainikuoja 1952 m. aukščio Olimpo kalnas. Pavasarį čia pirmieji pražysta migdolai, o vasarį keliai į šiuos kaimus pasipuošia dangiškais baltos ir rožinės spalvos atspalviais. Taip pat yra daugybė alyvmedžių ir karobų. Paaiškėjo, kad karobas yra dar vienas Kipro lobis, dažnai naudojamas sirupuose kaip sveikas šokolado pakaitalas. Kiekviena karobo vaisiaus sėkla, nepaisant to, ar medis auga Kipre, ar kitame Viduržemio jūros regione, sveria lygiai tiek pat. Taigi senovėje sėklos buvo naudojamos kaip įvairių prekių, įskaitant sidabrą ir auksą, svorio matas. Iš to kilo ir žodis „karatas“.
Turkio spalvos vanduo ir flamingai
Kipre yra daugiau nei penkiasdešimt Mėlynosios vėliavos paplūdimių. Rytuose esančioje Ayia Napa ir Protaras vietovės išsiskiria turkio spalvos vandenimis. Yra ką pažiūrėti pusiasalio gale ties Greko kyšuliu su jūros uolomis bei nacionaliniu parku. Čia apstu takų, tinkančių bet kokio lygio žygeiviams ir dviratininkams. Nuo jų atsiveria kvapą gniaužiantys kraštovaizdžiai su sakais kvepiančiomis pušimis, pakrantės uolomis ir atpalaiduojančiais paplūdimiais.
Vaizdingos kalkakmenio uolos prie Greko kyšulio vilioja drąsius šokinėtojus nuo uolų šokinėtojus, o daugybė pakrantėje esančių urvų yra pritaikyti nardymui. Kalbant apie povandeninį pasaulį, naujausias ir gana neįprastas yra povandeninių skulptūrų muziejus Museum of Underwater Sculpture Ayia Napa. Šis stebuklingas povandeninis pasaulis, sukurtas eko-menininko Jasono deCaireso Tayloro, yra skaidriuose vandenyse aštuonių metrų gylyje ir 170 metrų nuo kranto. Čia esantį povandeninį „mišką“ sudaro 93 meno kūriniai (žmonės ir medžiai) ir abstrakcijos, o kai kurie kūriniai plūduriuoja tiesiog ant vandens. Pagamintos iš pH neutralių medžiagų, skulptūros ilgainiui sukurs buveinę įvairiai jūrų florai ir faunai. Taigi, jei grįšite po daugelio metų, ši povandeninė karalystė jau atrodys kitaip.
Dar vienas įkvepiantis vaizdas matomas visai šalia Larnakos oro uosto. Kelias į miesto centrą veda palei didžiulį Larnakos Druskos ežerą – nuostabių rožinių flamingų, kurie čia susirenka dideliais būriais prieš išvykimą į Afriką, žiemos namų. Ilgas, specialiai lankytojams įrengtas pažintinis takas leidžia patogiai stebėti paukščius. Man pavyksta atrasti keletą nedidelių flamingų grupelių, ramiai besiilsinčių vandenyje; daugiau jų čia atsiras nuo vasario iki balandžio. Hala Sultan Tekke, pasaulinės svarbos mečetė ir piligrimystės vieta, sukuria čia esančio ramaus kraštovaizdžio didybę. Jo aštrūs minaretai žvelgia pro aukštus kiparisus ir palmes, kad atsispindėtų mirgančiame ikoniško ežero vandenyje.
Pasimėgaukite kava kaip vietiniai
Nikosijoje atrandu Kipro kavinių ir kavos kultūros esmę. Kaip ir bet kuriame Kipro miestelyje ar kaime, čia žavingiausi autentiškos kasdienybės vaizdai – žilagalvių vyrų grupelės sėdi kavinukėse, gurkšnoja kavą, žaidžia nardus ir aptarinėja naujienas bei praeivius. Šios kavinės yra esminis socialinis reiškinys ir atlieka esminį vaidmenį kasdieniame salos gyvenime. Tačiau tradiciškai jos buvo atviros tik vyrams. Ir šiandien čia ateina vyrai rytais ar vakarais ir valandų valandas sėdi (ypač pensininkai), o jų žmonos imasi namų ruošos darbų ir prižiūri anūkus. Nors šiais laikais skirstymas pagal lytį gal ir nėra toks griežtas, tačiau vis dėlto kavinėse moterų beveik nėra.
Tradicinė Kipro kava verdama mažuose variniuose induose. Verdant visada dedamas cukrus, o kava patiekiama su stikline šalto vandens. Galite paprašyti sketo (be cukraus), metrio (su vienu šaukšteliu) arba gliko (labai saldu) kavos. O kalbant apie varį, Kipre senovėje buvo didžiulė vario gamybos pramonė. Net salos pavadinimas graikiškai (Kúpros) ir žodžis „cooper“ (liet. varis) yra labai panašūs. Dabar iš kadaise didžiulės kasybos pramonės liko tik keletas keistų amatininkų dirbtuvių, siūlančių įvairius vario gaminius.
Jei kavą gerčiau kieno nors namuose, pagyvenusi moteris tikriausiai apvertusi mano puodelį ant lėkštės analizuotų kavos tirščių paliktus raštus ir bandytų perskaityti mano likimą. Tačiau kavos aš ateinu į vieną seniausių miesto kavinių vaizdingoje Faneromeni aikštėje, išgeriu čia metrio kavos ir paskanauju dieviško skonio galaktoboureko pyrago (manų kruopų kremas keptoje traškioje filo tešloje).
Daugiau apie Kiprą skaitykite Baltic Outlook žurnale.