Daugeliui Prancūzijos Rivjera asocijuojasi su stebuklingai mėlynu vandeniu, ant kurio supasi įvairių formų ir dydžių baltieji laiveliai. Baltic Outlook žurnalistė Nadīna Elekse tik patvirtina, kad kelionė palei Žydrąjį pakrantę taip pat gali būti spalvų, šviesos ir pamirštų istorijos gabalėlių atradimo kelionė.
Cover photo by Wafi Hasab on Unsplash
Gražuolė Nica
Nicą prancūzai dar vadina Nice la Belle (liet. gruožuolė Nica). Miestas taip pat kupinas istorijos, tad visas buvo paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo objektu. O susipažinimą su ja pradedu lengvu pasivaikščiojimu po senamiestį. Kiekviename mieste yra dalykų, kuriuos būtina pamatyti, nesvarbu, kiek daug būtų turistų. Nicoje – tai gėlių turgus senamiesčio širdyje. Nepaisant pavadinimo, čia taip pat galite rasti šviežių daržovių, pyragaičių, amatininkų dirbinių, suvenyrų ir visų rūšių produktų, pagamintų iš džiovintų levandų. Turgus tampa gana sausakimšas, kai kelionių grupės pradeda klajoti po miestą, tačiau apsilankymas šioje gatvėje anksti ryte gali būti labai malonus, nes tai dar ir puiki vieta pusryčiams prieš pradedant dieną.
Kai senamiestyje vaikštinėjate siauromis, vingiuotomis gatvelėmis, jums tikrai nereikia restoranų pasiūlymų. Viskas, ko jums reikia, tai jūsų nosis. Aromatai tvyro siaurose gatvelėse ir tarnauja kaip geriausia reklama. Nicoje ir visoje Žydrojoje pakrantėje artumas su Italija jaučiamas kiekviename žingsnyje – karštos, ką tik iškeptos picos rasite visur. Taip pat yra keletas Niçoise patiekalų su labai akivaizdžia itališka įtaka, pavyzdžiui, pissaladièra – tolima picos pusseserė, kurioje nėra pomidorų, užpilama lėtai virta svogūnų kompote ir ančiuviais. Norėdami gauti ypatingą prancūziško blynelio variantą, išbandykite vietinį socca, pagamintą iš avinžirnių miltų. Ir jūs negalite palikti miesto neparagavę garsiausio Nicos vietinio patiekalo – įdarytų ir keptų cukinijų žiedų. Šį patiekalą galima įsigyti visame mieste, tačiau norėdami greitai ir paprastai susipažinti, eikite į nedidelį restoraną La Pilha Leva senamiestyje.
Žavingasis Villefranche-sur-Mer miestelis
Jei Nica vadinama Gražuole, Villefranche-sur-Mer miestelis turėtų būti vadinamas Ramiuoju. Vos kelios minutės traukiniu nuo Nicos ir pateksite į visai kitokią atmosferą bei spalvų gamą – atrodo, kad miestelis nudažytas taip, kad visada čia jaustumėtės kaip pirmosiomis saulėlydžio minutėmis. Valandos tiesiog ištirpsta vaikštant po Villefranche-sur-Mer arba sustojus išgerti vienoje iš mažų kavinių. Keliautojams, ieškantiems laisvesnės ir ramesnės kelionės, siūloma praleisti naktį ar net apsigyventi Villefranche. Kažkas šiame mieste mane šiek tiek liūdina, kai dienos pabaigoje sugrįžtu į triukšmingesnę kaimynę Nicą.
Villefranche taip pat galima pamatyti laivu. Per kiek daugiau nei valandą lankytojai iš Port Lympia Nicoje nukeliauja į Villefranche-sur-Mer įlanką ir grįžtant plaukia pro garsiąją Nicos promenadą. Tai puikus būdas įsijausti į pakrantės gyvenimo būdą, priprasti visur matyti ištaigingus pastatus, laivelius bei nuspręsti, ką norite tyrinėti toliau. Kažkaip su kruopščiu planu atvykti į tokią vietą kaip Prancūzijos Rivjera atrodo nenatūralu. Čia būtina bent šiokia tokia improvizacija.
Cap d’Ail
Beveik visi, kurie mėgsta kiną, žino filmą „Vidurnaktis Paryžiuje“, kuriame Prancūzijos sostinėje viešintis amerikiečių rašytojas patenka į stebuklingąjį naktinio Paryžiaus pasaulį. Jis persikelia laiku ir sutinka visus garbinamus herojus: E. Hemingvėjų, S. Dali, S. Fitdžeraldą, P. Pikaso. Šiandieniniame pasaulyje galite tiesiog įsėsti į traukinį vienoje iš Nicos traukinių stočių ir po dešimties minučių atsidursite kitoje eroje. Pavyzdžiui, Cap d’Ail. Žinoma, SNCF geležinkelis nėra toks romantiškas kaip karieta, tačiau jis kursuoja kas 15 minučių, ne tik vidurnaktį, todėl keliauti laiku yra daug patogiau.
Viešėdami Cap d’Ail mieste pasijusite tarsi aplankę Prancūzijos Rivjeros užkulisius. Cap D’Ail viskas yra kitaip nei Nicoje, Kanuose ir net palyginti ramiame Villefranche. Šis miestelis tylus. Restoranai nėra pilni. Paplūdimys taip pat apytuštis. Gatvėse taip pat neišgirsi šurmulio. Atrodo, kad ši gili tyla sako, kad tavęs čia neturi būti…
Bet aš čia noriu pamatyti Villa les Camélias – nedidelį privatų muziejų Belle Epoque laikų dvare, kuriame atvaizduojama šio mažo miestelio istorija ir pasakojama apie aristokratiją, aktorius, rašytojus ir išradėjus, kurie sukūrė populiariausią atostogų vietą Europoje. Čia galite sužinoti apie prabangiausias miestelio Belle Epoque vilas ir garsius jų gyventojus, tarp kurių buvo Greta Garbo, Winstonas Churchillis ir broliai Lumière’ai. Tačiau pirmoji muziejaus ekspozicija skirta gyvenimui Cap d’Ail XX amžiaus pradžioje: gyventojų pramogoms ir šventėms, kasdienio gyvenimo scenoms, pirmajam miestelio paštui ir policijos nuovadai, bendruomenės susibūrimams ir kt. Aš čia esu dėl mažų istorijos gabalėlių, kuriuos paskandina didelių laivų ir greitų automobilių triukšmas.
Labiausiai saugoma Prancūzijos Rivjeros paslaptis
Grįždama iš Cap d’Ail aplankau Èze kaimą – nuostabų viduramžių miestelį, kurį, kaip man buvo pasakyta, būtina aplankyti kiekvienam.
Kai pirmą kartą pamačiau Èze nuotraukas, jos unikalumas man nepasirodė kažkuo ypatingas. Maniau, kad jis atrodo kaip daugelis kitų viduramžių kaimų, kuriuos mačiau visoje Europoje. Bet tai visai kas kita. Senasis Èze akmuo turi būti gyvas ir kvėpuoti, nes kaip kitaip visur žydėtų augalai ir gėlės, pripildančios kaimą mintis keičiančiu jazminų aromatu? Pati kalno viršūnė, kurioje įsikūręs kaimas, paversta egzotišku sodu, iš kurio atsiveria vaizdas iki pat Esterelio kalnų ir Sen Tropezo įlankos. Saulės šviesa, pakrantė ir gražūs augalai bei skulptūros sode sukuria vieną įspūdingiausių vaizdų, kuriuos aš kada nors esu mačiusi.
Kaimelis tikrai labai mažas. Po valandos vaikščiojimo jau kelis kartus būsite apsukę daugybę gatvelių, bet tai nesvarbu. Nėra prasmės ieškoti baro ar restorano pasiūlymų žemėlapyje, nes vietiniai verslai yra įsispaudę į senus pastatus ir tereikia pasirinkti tą, kuris geriausiai tinka tuo metu.
Bet jau turiu galvoje kitos kelionės į Prancūzijos Rivjerą maršrutą. Mane absoliučiai žavi pakrantės kaimeliai, bet taip pat planuoju dar giliau susipažinti su Nicos meno muziejais ir kultūra. Aš grįšiu į Èze. Leisiuosi į daugiau žygių ir daugiau kelionių laivais. Man neužtenka visų žydrųjų atspalvių.
Informaciją parengė Nadīna Elekse