Suomiai mėgsta Tamperę – jau aštuonerius metus miestas laikomas patraukliausia Suomijos gyvenamąja vieta. „Baltic Outlook“ vyriausioji redaktorė Ilze Pole išvyko į Tamperę, kad pamatytų, kas šį gamtą mylintį miestą paverčia viena sąmoningiausių vietų pasaulyje.
Buvo balandžio vidurys, gerokai po vidurnakčio, ir aš buvau laimingiausioje pasaulio šalyje. „Ar aš laiminga?“ – pagalvojau. Nors visada maniau, kad tokia ir esu, nepaisant to, kad mano šalis Latvija užima tik 51 vietą naujausioje Pasaulio laimės indekso ataskaitoje, o Suomija pirmąją vietą užėmė penktus metus iš eilės.
Beveik visų čia sutiktų paklausiau apie gyvenimą laimingiausioje pasaulio šalyje – ledo ritulio rungtynėse, pirtyje, per trumpą žygį miške netoli Tamperės. Mano klausimas buvo sutiktas su šypsena, pauzė, o paskui: „Na… aš nežinau.“ Ir dažnai juokaujama apie suomius, gyvenančius taip toli vienas nuo kito, kad jie tikrai turi jaustis laimingi. Tačiau daugelis mano sutiktų žmonių minėjo, kad vienas iš laimės ingredientų yra gyvenimas labai arti gamtos.
Taigi, mano kelionė į Tamperę virto laimės sąlyčio taškų paieška mieste, kuris šimtmečius savo vystymuisi naudojo savo gamtos išteklius – pirmiausia vandenį. Mieste, esančiame tarp dviejų mėlynųjų ežerų su miesto fone dominuojančiais rudų plytų pastatais.
Foto: Laura Vanzo
Didingas pramonės paveldas
Tie rudų plytų pastatai miesto centre yra Tamperės pramonės paveldas. 1820 metais škotas Jamesas Finlaysonas čia įkūrė medvilnės fabriką, kuris ilgainiui išaugo į vieną svarbiausių pramonės įmonių visame Šiaurės regione. Šiuo metu Finlayson kaimynystėje įsikūrę biurai, restoranai, kavinės, parduotuvės ir muziejai. Bet iš tikrųjų tai labai būdinga visam miestui – po renovacijos beveik visi čia esantys senieji pastatai buvo pritaikyti naujiems poreikiams. Tokie kaip Vapriikki muziejaus centras, esantis buvusiose Tampella gamyklos patalpose.
Foto: Laura Vanzo
Švediškas žodis fabrik (liet. gamykla) tapo suomišku vapriikki pavadinimu, kuris dabar pabrėžia naujojo muziejaus centro vietos kilmę ir reikšmę. Šiais laikais tai taip pat labai pageidaujama vieta gyventi, nes čia esantys butai yra vieni brangiausių Tamperėje, o medinėse vilose ant netoliese esančios kalvos kadaise gyveno Tampellos inžinieriai ir direktoriai.
Netoliese esančios Tamperės turgaus halės statybos buvo pradėtos 1899 m. Po dvejų metų atidarytas šis plieno ir plytų pastatas, kuris vis dar yra didžiausia uždara turgaus halė Šiaurės šalyse. Jos statyba kainavo brangiau nei Tamperės katedra. Abu pastatai tebestovi, vienas maitina kūną, kitas – sielą.
Foto: Laura Vanzo
Parduotuvės, prekiaujančios šviežia žuvimi, sūriu ir kitais vietiniais produktais bei skanėstais, nedideli restoranėliai, siūlantys skaniai pavalgyti… Turėjome greitai papietauti, bet po beveik dviejų valandų vis dar sėdėjau prie stalo 4 Vuodenaikaa (Keturi sezonai). Jis yra salės gale, o tai suteikė man gerą progą stebėti visą turgaus atmosferą. Akimirką pamiršau apie laiką, pamiršau, kur tiksliai esu ir priežastis, kodėl ten buvau. Supratau, kad tai vienas geriausių jausmų, kuriuos galiu patirti keliaujant.
Platus mąstymas
Tamperės katedros istorija įrodo, kad šiame mieste visada buvo daug kūrybinės energijos. Iš pradžių pavadinta Šv. Jono bažnyčia, ši protestantų bažnyčia buvo pastatyta 1902–1907 m. Jos architektas Larsas Sonckas buvo vos 32 metų, kai pradėjo dirbti Tamperėje. Būdamas vos 23 metų laimėjo konkursą suprojektuoti Šv. Mykolo bažnyčią Turku mieste, kuri atspindi gotikos atgimimo stilių. Tamperės katedra buvo pastatyta nacionalinio romantizmo stiliumi, Sonckui ignoruojant tuo metu augančią architektūrinio racionalizmo tendenciją. Tai savaime jau buvo maištinga.
Pastatas turi grubų granitinį fasadą ir beveik kvadratinį trijų navų plotą. Bendruomenė norėjo, kad bažnyčioje būtų bent 2000 vietų, tačiau trūko lėšų tokio dydžio pastatui. Sonckas tai išsprendė suprojektuodamas dideles galerijas bažnyčios viduje. Viskas kartu katedrą paverčia labai šiuolaikiška, netipiška, turint omenyje jos statybos laikus. Joje taip pat yra įspūdingas altoriaus paveikslas ir dviejų suomių menininkų – simbolistų Magnuso Enckello ir Hugo Simbergo – freskos, kurios buvo maždaug tokio pat amžiaus kaip Sonckas, kai tapė kūrinius. Man sukasi mintis, kad trims hipsteriams buvo suteikta laisvė reikštis taip, kaip jie nori, nelabai rūpinantis dėl galimo pasipiktinimo, maištaujant prieš to meto teises ir skriaudas, kai Suomija vis dar buvo Rusijos imperijos dalis.
Viename iš Simbergo paveikslų, apjuosusių balkono kraštą, pavaizduota 12 nuogų angelų, nešančių sunkią rožių girliandą. Tiesą sakant, visa katedra papuošta rožių motyvais. Įdėmiai įsižiūrėjus, kiekvienas angelas girliandą neša savaip, o tai nėra atsitiktinumas, turint omenyje, kad šiais vaizdais norima parodyti, kad visi mūsų pasirinkti gyvenimo būdai ir požiūris į gyvenimą yra priimtini.
Atrodo, kad ir šiandien miestas mėgsta didingus pastatus ir statybų projektus. Pavyzdžiui, Nokia areną suprojektavo tarptautiniu mastu žinomas amerikiečių architektas Danielis Libeskindas. Pernai gruodį atidarytoje arenoje vyks pasaulio ledo ritulio čempionatas, prasidėsiantis gegužės 13 d. Tą pačią dieną turnyras prasidės Latvijos ir JAV rungtynėmis. Arena yra nepaprastas pastatas, ypač turint omenyje, kad ji stovi ant denio virš geležinkelio bėgių. Tačiau arena yra tik viena dalis komplekso. Pastate taip pat yra viešbutis ir penki gretimi bokštai, įskaitant rezidencijas, prekybos patalpas ir biurus. Libeskindas komentavo, kad kiekvienas pastatas turi savo unikalų identitetą ir kaip visuma sukuria dinamišką miesto panoramą.
Dangaus žydrumo ežerai ir atpalaiduojančios pirtys
Tamperę supa ežerai ir miškai, o šis visų vasarą nuspalvinančių mėlynos ir žalios atspalvių mišinys yra visai šalia. Už miesto centro dažnai net neaišku, kur baigiasi miestas ir kur prasideda miškas, ar net sudvejoji, gal miškas yra miesto dalis, kaip yra Pyynikki.
Foto: Laura Vanzo
Pyynikki yra įsikūręs aukščiausios pasaulyje išilginės uolos viršūnėje – kalvagūbryje, iškilusiame iki 160 metrų virš jūros lygio ir 80 metrų virš Pyhäjärvi ežero paviršiaus. Šis miesto rajonas yra tarp miesto centro ir vakarinės Pispalos kaimynystės. Čia vešliai auga pušys, norveginiai klevai, kadagiai, bruknės, kalnų serbentai. Iš ežero kranto į Pyynikki Esker viršūnę keliose vietose veda mediniai laiptai. Tai vieta, kur vietiniai mėgsta leisti laiką paprastam popietiniam pasivaikščiojimui, bėgiojimui ar slidinėjimui žiemą.
Foto: Laura Vanzo
Saunos čia taip pat yra svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Tai įrodo faktas, kad net mano viešbučio kambaryje yra sauna su išsamiomis instrukcijomis, kaip ja naudotis. Vieną šviesų ir ankstyvą rytą atsiduriu Tahmelan Huvila – gražioje baltoje medinėje viloje ant Pyhäjärvi ežero kranto. Tai kultūros centras, kuriame taip pat yra vieša pirtis. Lentelė ant durų Tamperę skelbia pasaulio pirčių sostine, ir tai nėra tik vietinių išgalvotas titulas. Iš tikrųjų tai tiesa. Tamperės regione yra daugiau nei 50 viešųjų pirčių. Pavyzdžiui, Rajaportti sauna Pispaloje buvo pastatyta XX amžiaus pradžioje ir vis dar laukia lankytojų. O Rauhaniemi Sauna šalia Näsijärvi ežero siūlo sauną, jogą ir SUP lentų nuomą vasarą.
Foto: Laura Vanzo
Pagal folklorinę tradiciją pirtyje gyvena dvasios, o Suomijoje yra įsišakniję tikėjimai, supantys šias pirties dvasias. „Dvasia rūpinasi pirtimi ir apdovanoja saunoje besimaudančius žmones“, – sako mano pirties gidas. „Manoma, kad dvasios padeda sukurti gerą löyly, o tai savo ruožtu suteikia žmonėms tai, ko jiems reikia norint atgauti savo sveikatą ir jėgas.“ Löyly, kaip suprantu, yra ta beveik mistinė pirties energija. Jei reguliariai lankotės pirtyje, organizmas prie jos pripranta ir greičiau prasideda prakaitavimo procesas, vadinasi, organizmas valosi efektyviau. Taip pat padidinate ištvermę, kai jūsų kūnas pripranta prie karščio. Tačiau pirtis niekada nėra susijusi su ištverme. Tai rūpinimasis protu, kūnu ir dvasia padedant löyly.
Daugiau apie Tamperę skaitykite Baltic Outlook žurnale.